PAMIRŠTASIS GAZ-63

Septintąjį dešimtmetį Kauno politechnikos institute besimokę automobilių transporto specialybės studentai, privalomai lankę KPI karinės katedros užsiėmimus, palyginti su kitais studentais, turėjo vieną privilegiją. Mat vairuoti automobilį mokėmės Mechanikos fakulteto Automobilių katedros sunkvežimiu GAZ-51, kurį instruktorius V. Sabaliauskas, išmokęs ne vieną dešimtį būsimų inžinierių vairuoti automobilius, visada prižiūrėjo idealiai, o ne išklerusiais Karinės katedros „gazonais“. Bet kartą, rengiantis egzaminui, teko sėsti ne prie įprasto GAZ-51 vairo, o į visureigio GAZ-63, priklaususio Karinei katedrai, kabiną. Atrodytų, kas čia tokio – abu automobiliai beveik vienodi ir jų valdymas niekuo nesiskiria. Galbūt taip atrodė patyrusiam vairuotojui, bet vos porą dešimčių valandų tevažinėjusiam studentui šis aukštokas sunkvežimis ne itin patiko. Mašina didelė, sėdi aukštai, vairas sunkesnis dėl platesnių padangų, vaizdas į priekį bei šonus kitoks ir pedalai kitaip spaudžiasi... Žodžiu, nesužavėjo manęs GAZ-63, ir tiek. Daugiau niekada neteko tokio automobilio kabinoje sėdėti, nors aštuntą–devintą dešimtmetį tokių padidinto pravažumo sunkvežimių tuometinėje LTSR buvo nemažai. O dabar važiuojantis GAZ-63, ko gero, retesnis, nei prieškarinė „pusantratonė“ , tad vertas paminėti mūsų „Muziejuje“.

GAZ-63 „šaknys“ – prieškariniuose eksperimentiniuose 4x4 tipo sunkvežimiuose GAZ-62 ir GAZ63. Juos tada sukūrė panaudodami serijinės pusantratonės GAZ-MM važiuoklę bei ką tik pradėta gaminti 6 cilindrų 76–85 AG variklį GAZ-11. Karas sutrukdė eksperimentinius automobilius parengti serijinei gamybai. Tačiau nėra blogo, kas neišeitų į gera: karo metais, kai Gorkyje buvo surenkami pagal lendeizo sutartis gaunami amerikietiški „Chevrolet G7107“ ir „Ford 2G8T“, leido rusų konstruktoriams naujai pažvelgti į jų prieškarinius projektus. GAZ-63 konstruktorius P. I. Muziukinas ir jo grupė jau 1943 metais parengė bandymams naujus prototipus, turėjusius nemažai esminių pakeitimų. Tarp jų ir patį svarbiausią: angliškų ir kanadietiškų armijos sunkvežimių pavyzdžiu viengubomis plačiaprofilėmis žemo slėgio padangomis „apautus“ ratus. Po bandymų bekelėje ir sniegynuose naująjį prototipą pripažino kaip itin pravažų. Tai buvo puikus įvertinimas, nes palyginti buvo su kuo – armijoje tada naudoti patys naujausi importiniai didelio pravažumo automobiliai, turėta nemažai ir trofėjinių visureigių.

Dėl dizaino galvos niekas nesuko – paėmė amerikietiško „Studebaker US6“ dvivietę kabiną bei variklio gaubtą, tik šiek tiek pakeitė priekinių sparnų formą. 1945 metų liepos 19 dieną GAZ-63 kartu su kitais naujais automobiliais pademonstravo šalies vadovybei, ir netrukus išėjo vyriausybės nutarimas nuo 1946 metų rugpjūčio pradėti GAZ‘e serijinę gamybą. Deja, norai ne visada sutampa su galimybėmis: realiai GAZ-63 surinkimas ant pagrindinio konvejerio prasidėjo tik 1948 metų spalio pradžioje.

Vis dėlto priverstinė pertrauka nenuėjo veltui – naują automobilį, dar prieš pradedant jo masinę gamybą, pavyko išgydyti nuo daugelio vaikiškų ligų, būdingų baziniam modeliui GAZ-51, todėl naudotojai iš karto gavo gana patikimą visureigį. Dvi tonas vežti galįs GAZ-63 pats svėrė 3280 kilogramų ir įveikdavo 28–30 laipsnių grunto įkalnę, 0,7 metro gylio griovius, 0,8 metro gylio brastą, 0,45 metrų puraus sniego sluoksnį. Serijiniame variante nuo GAZ-51 4x2 jis skyrėsi tuo, kad transmisijoje turėjo priekinį varantįjį tiltą, dvilaipsnį demultiplikatorių su priekinio varančiojo tilto įjungimo mechanizmu bei pagrindines pavaras su padidintu perdavimo skaičiumi, bei plačiaprofiles visureigines padangas. Tai suteikė šiam automobiliui iki tol nė vieno tarybinės gamybos sunkvežimio neturėtų pravažumo savybių. Pavyzdžiui, GAZ-63, graudžiai dejuojant varikliui, judėdavo į priekį net tada, kai galingesnis ir teoriškai didesnio pravažumo ZiS-151 beviltiškai įsikasdavo. Šiandien sunku patikėti, kad iš esmės gana sunkus automobilis su vos 70 AG/2800 aps/min varikliu patyrusio vairuotojo rankose demonstruodavo neįtikėtiną pravažumą. Geru keliu visureigis įsibėgėdavo iki 65 km/h, sunaudodamas 100 kilometrų kelio maždaug 25 litrus A-66 markės benzino. Turbūt nedidelė deforsuoto variklio galia ir buvo vienas iš esminių GAZ-63 trūkumų: juk analogiškų amerikietiškų 1940 metų modelio armijos automobilių varikliai buvo maždaug 20–25 AG galingesni. Tačiau reikia atsižvelgti į du veiksnius – variklio ilgaamžiškumą ir to meto tarybinių degalų bei tepalų savybes. Juos įvertinus, konstruktorių sprendimas pasirodo visai pagrįstas.

Juolab GAZ-63 buvo paprastos konstrukcijos, kompaktiškas – (5525х2200х2245 mm), tais laikais gana ilgaamžis: rida iki kapitalinio remonto – 120 tūkstančių kilometrų. Jau gamykloje visureigį aprūpindavo dideliu kiekiu papildomos įrangos. Pavyzdžiui, buvo specialus štuceris su dviem vožtuvais ir ilga žarna padangoms pripūsti. Jį įsukdavo vienos uždegimo žvakės vietoje ir paleisdavo variklį, kuris pripūsdavo padangą. Buvo variklio pašildymo prieš paleidžiant šaltu metų laiku įtaisas, kurio pagrindas – lietlempė, amžinai painiodavusis kabinoje po keleivio kojomis, variklio skyriaus šiltinančiųjų gaubtų komplektas, buksyravimo lynas ir dar nemažai kitokių bekelėje praverčiančių smulkmenų, leidusių lauko sąlygomis atlikti nedidelį remontą ar automobilio priežiūrą. 1949 metais grupei GAZ darbuotojų, kūrusių „63-iąjį“, paskirta Stalino premija.

Gamybos eigoje GAZ-63 šiek tiek keitėsi: medinę kabiną pakeitė metalinė, iš pradžių dar su medinėmis durelėmis, vėliau – ištisai metalinė, maitinimo sistemą su vienu 105 litrų talpos benzino baku papildė dar vienas 90 litrų bakas. Buvo pakeistas modernesniu karbiuratorius, sustiprintos paskirstymo dėžės ir vairo mechanizmo detalės, kabinoje sumontuotas šildytuvas. Pradžioje naudotas 9.75–18 dydžio padangas pakeitė platesnės 10.00–18. Dalies visureigių – modifikacija GAZ-63A – priekyje buvo 3500 kilogramų pajėgumo gervė su 65 metrų ilgio lynu.

Pirmaisiais gamybos metais beveik visi GAZ-63 atitekdavo armijai, kur juos naudojo motošauliams vežioti, vilkti lengvus artilerijos pabūklus. Daugybė specialios paskirties automobilių, tarp jų ir 17 vamzdžių reaktyviniai minosvaidžiai BM-14, taip pat buvo montuojami ant šios važiuoklės. Daug visureigių turėjo SDAALR (Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti), kur jie tarnavo kaip mokomieji automobiliai būsimiems armijos vairuotojams.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo GAZ-63 eksportas, beje, gana specifinio pobūdžio – šie automobiliai buvo tiekiami tik „draugiškų šalių“ armijoms. Susivienijimo „Avtoeksport“ duomenimis, „63-ieji“ eksportuoti į 41 šalį, be to, Kinijoje bei Šiaurės Korėjoje šiuos automobilius pagal tarybinę dokumentaciją ilgai gamino vietinės automobilių gamyklos.

Liaudies ūkis didesniais kiekiais GAZ-63 pradėjo gauti tik šeštojo dešimtmečio viduryje, kai įvairiuose TSRS regionuose pradėjo veikti serijinės specialios paskirties automobilius gaminusios įmonės. Žemės ūkui bei energetikams ant visureigio važiuoklės jos gamino kilnojamas remonto dirbtuves, degalus ir alyvas vežiojusius automobilius, įvairias autocisternas. Kaimo vietovių gaisrininkai pradėjo gauti labai reikalingus gaisrinius automobilius PMG-19.

Po truputį civilinėms organizacijoms ir įmonėms imta tiekti ir krovininį variantą. Čia vėlgi būta savos specifikos: jais dažniausiai vežiojo žmones, nes gamykla visus GAZ-63 gamindavo tik su universaliais kariuomenei pritaikytais kėbulais, turėjusiais išilginius atverčiamus suolus. Variantas su bortiniu GAZ-51 tipo kėbulu net nebuvo numatytas. Aišku, vėliau ne vienam visureigiui kėbulą pakeitė, tačiau didelės naudos iš to nebuvo: dėl viengubų padangų ant galinio tilto GAZ-63 buvo kur kas jautresnis perkrovimui, nei bazinis GAZ-51. O juk tais laikais apie tai, jog automobilio negalima perkrauti, niekas, ypač kaime, negalvojo. Kraudavo į kėbulą, kiek telpa, ir važiuodavo, kankindami variklį ir pjaudami pavarų dėžę. Bekelėje tai labai greit atsiliepdavo varikliui ir transmisijai, kurie sugesdavo. Lietuvoje visus „gazonus“ kapitaliai remontuodavo Kauno autoremonto gamykla, ir ne vienas GAZ-63 iš jos, savininkui pageidaujant, grįždavo jau kaip įprastas GAZ-51... Beje, bendrojo naudojimo transporto įmonėse „63-ieji“ buvo retenybė, nebent vieną kitą naudodavo kaip techninės pagalbos mašiną ar kitoms įmonės vidaus reikmėms. Tiesa, gamykla nedideliais kiekiais gamino civilinį „63-iojo“ variantą su sudvejintais ratais gale, „apautą“ įprastinėmis 7.50–20 dydžio padangomis. Tai buvo balniniai vilkikai GAZ-63P ir važiuoklės specialiems autobusams KaVZ-653E. Balninių vilkikų Lietuvoje matyti neteko, jie visi iškeliaudavo į Vidurinės Azijos respublikas, o štai veterinarinės tarnybos padidinto pravažumo autobusai Lietuvoje važinėjo. Visiška egzotika – specialūs automobiliai radioaktyvioms medžiagoms transportuoti, gaminti GAZ-63P bazėje. Už sunkvežimio kabinos ant rėmo sumontuodavo nedidelį kraną, o rėmo gale – didelę baltai dažytą švinu apkaustytą dėžę, į kurią ir būdavo sudedamos į saugyklas vežamos radioaktyvios medžiagos bei atliekos iš rentgeno kabinetų ir įvairių laboratorijų.

Beje, kodėl pasirinkta modifikacija „63P“, o ne serijinis modelis? Atsakymas paprastas, žinomas daugeliui senų vairuotojų, jaunystėje važinėjusių armijoje – dėl aukštesnio svorio centro ir siaurokos – 1580/1600 mm – provėžos GAZ-63 buvo nestabilus ties posūkiais. Jauni nepatyrę kareiviai neretai paguldydavo visureigį ant šono, kartais būdavo sunkios pasekmės. Todėl armijoje galinius ratus uždėdavo atvirkščiai – iškiliąja disko puse į vidų, taip bemaž 300 mm padidindami provėžą. Automobilis tapdavo stabilesnis kelyje, tačiau bekelėje pravažumas gerokai sumažėdavo. O GAZ-63P su sudvejintais ratais ant galinio tilto posūkiuose elgėsi normaliai.

Per visus gamybos metus bent kiek rimtesnių visureigio modernizacijos mėginimų nebūta – GAZ‘e nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos kurtas visai naujas didelio pravažumo sunkvežimis. Jis vėliau išgarsėjo daugelyje pasaulio šalių kaip GAZ-66. Kai įsibėgėjo serijinė jo gamyba, „63-iąjį“ 1968 metais nustojo surinkdinėję, o GAZ-51 buvo gaminamas dar ilgai. Tačiau dar porą dešimtmečių į civilinį sektorių kasmet patekdavo ne vienas tūkstantis praktiškai naujų arba palyginti nedaug eksploatuotų GAZ-63 iš armijos atsargų. Dabar Lietuvoje visureigių „gazonų“ likę vos keli, tačiau Rusijos gilumoje jų važinėja dar ne vienas šimtas iš per 20 metų pagamintų 474 464 egzempliorių ...

Liucijus Suslavičius